Siurealistiniai Mariaus Liugailos labirintai

Nuo pirmosios mano pažinties su grafiko Mariaus Liugailos (1953-2013) darbais praėjo lygiai trys metai. Jeigu ne tą kartą M. Žilinsko galerijoje vykusiame kino festivalyje leistos dienos ir naktys, bei išvystas įstabios damos su šunimis plakatas, kviečiantis aplankyti dailininko parodą vienoje iš Senamiesčio galerijų, kas žino, ar šiandien šie darbai būtų sugrįžę atgal, į Kauną. Iki lapkričio 23 d. M. Liugailos grafikos darbų parodą galima aplankyti Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje (Laisvės al. 57).

O dabar pabandykime įžengti į paslaptingą, daugiasluoksnį šio menininko mūzų labirintą. Norisi išskirti penkias iš jų – tai moteris, miestas, muzika, magija ir menas. Penkios „M“ – ant kurių laikosi ir kuriasi savita, surrealistinė ir juvelyriška Mariaus Liugailos grafikos mitologija.

Moteris

Pirmiausia, norisi minėti vieną vardą, kuris, nori ar nenori, brėžia liniją tarp M. Liugailos ir M. K. Čiurlionio. Tai – Sofija. Pirmoji – Sofija Veiverytė, garsi lietuvių tapytoja, tuometinio Dailės instituto profesorė ir M. Liugailos mama. Tai ji buvo ta, kurią jaunasis grafikas gasdino padarysiąs gėdą prieš kolegas – mat iki pat stojamųjų moteris niekada nematė savo sūnaus darbų ir manė, kad jis neišlaikys egzaminų, kaip L. Urbonavičiūtės „Menininko portrete“ pasakoja sesuo Živilė Liugailaitė-Bielinienė. O pasirodo būsimasis dailininkas piešdavo, tik slapta, vietoje pamokų, besimokydamas iš profesionalių menininkų reprodukcijų. Antroji – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – visiems žinoma Čiurlionio įkvėpėja ir mylimoji. Ar turėjo savąją Sofiją, savąją „mūzų mūzą“ ir M. Liugaila? Žinoma. Ona Liugailienė – taip pat grafikė, knygų iliustratorė. Su kuria jis uoliai diskutuodavo savo darbų klausimais, forma, kompozicija, tehnika, tik turinį palikdavo nuošalyje. Pažvelgus į dailininko darbus, akivaizdu – Ona buvo amžinoji deivė, turėjusi šimtus savo veidų ir įvaizdžių pasakiškame M. Liugailos grafikos pasaulyje. Moteris-Paukštė, Moteris-Orchidėja, Moteris-Muzikantė, Moteris-Šokėja, Moteris-Miesto vartų sargė, Moteris-Angelė… „Ji stovėjo aukščiausiam bokšte / Ir kalbėjo su mėnuliu. / Jai tarp rankų skleidėsi puokštė / Fosforinių miego gėlių. // (…) Mėnuo ją pripildė lyg indą,/ Ir nualpus, plaukais palaidais, / Ji blyškia kometa suspindo / Ir nuskrido elektros laidais“.[1]

Miestas ir muzika

Vilniaus, ir apskritai, miesto mitologija, tvirtai įsišaknijusi daugelyje grafiko darbų. Nors iš pirmo žvilgsnio ji skleidžiasi tik per miesto architektūrinį sluoksnį, pažvelgus atidžiau galima įsitikinti, kad Miesto skverai, stogai ir aikštės čia tampa teatro scena, su savomis dramaturginėmis linijomis, personažais, kostiumais ir dekoracijomis. Vilnius – čia tampa romantika ir kaži kokiu būties lengvumu alsuojančia kultūros ir meno karalyste. Kruvini miesto istorijos puslapiai miklia dailininko ranka užtinkuojami. Čia maišosi dangaus ir žemės sferos, laivai pasiduoda pirmojo tėkmei virš miesto Bažnyčių ir bokštų, kurie atrodo tarsi paskendę tarp miško bangų, o oro balionai mezgami iš žemės pilių („Skrydis virš miesto“). Ir kur beužsuktume, į sodą, Užupį ar tupteltume su kate ant miesto tvoros, visur alsuoja gyvybe – muzikantų, baleto šokėjų ritmu ar debesis remiančiu, tvirtai virš miesto išsikerojusiu Gyvybės medžiu („Koncertas parke“, „Baleto šokėjos“, „Koncertas šalia Užupio“, „Senamiesčio katės“). Kokios muzikos klausydavosi pats dailininkas? Kosmoso mistikai Jeanas Michelis Jarre’as ar Vangelis, maištingieji „Pink Floyd“ ar tiesiog – „The Beatles“.

Magija ir menas

Magija M. Liugailos darbuose skleidžiaisi įvairiais sluoksniais. Nuo mažyčių detalių, pavyzdžiui, runų, išsibarščiusių tarp miesto, moters ir gamtos simbolikos išmarginto vėžliuko kiauto. Runas ir daugelį kitų mistiškų ir su nežemiška sfera susijusių daiktų (knygas apie kosmosą ar NSO), kaip prisimena dailininko sūnus Jonas Liugaila, iš tiesų buvo galima aptikti tėvų namuose. Dailininkas šia sritimi domėjosi, ir tai ypač atsispindi jo darbuose. Moterys čia gali įkūnyti visatą arba tapti dievybe, laikančią visą kosmosą ant savo pečių („Visata“, „Paslaptis“). Arba, kaip J. Liugailos viename iš mėgstamų tėčio darbų – „Žinia“, į kurį gerai įsižiūrėjus, išvysime moterišką dievybę, lyg paukštę, iš chaoso išaudžiančią ir atksraidinančią ištisą pasaulių sukūrį ant savo sparnų.

Kalbant apie meną, negalima nepaminėti siurrealizmo ir dviejų pavardžių – Albino Brunowskio ir Salvadoro Dali. Pirmąjį, kaip padariusį M. Liugailai nemenką įtaką, mini dailės kritikai ir dailininko sesuo. Profesionalaus, juvelyriško Stiliaus ir turinio sąsajų, iš tiesų, esama. Tačiau nemažiau įdomesnės yra Salvadoro Dali idėjų ir motyvų paieškos grafiko darbuose. Paminėsiu tik keletą darbų – visiems gerai žinomas ilgakojis baltas žirgas ir dramblių karavanas sekantis paskui jį („Salvadoro Dali laivas“ ir „Šv. Antano gundymas“). Arba riteriškoji įsimylėjėlių pora, kurių galvas vietoje karūnų ir šalmų dengia kiaušinio lukštai („Melodrama“ ir „Kiaušinio gimimas“). Beje „Menininko potrete“ kalbėjusios menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės teigimu, M. Liugailos kūryba neįsirašo į Lietuvos grafikos kanoną, nes tuo metu vyravo rūpi, grubi ir ekspresionistinė lino, medžio raižinio grafika, o šio menininko darbuose šių bruožų nerasime. Priešingai, panirsime į galybės smulkių detalių, švelnaus raižinio ir grožio pasaulį. Pasaulį, kuris nepereina į kičo, saldumo ir banalybės sritį, pasak jos, taip bijotos daugelio tuometinių meistrų. Siurrealizmas, kaip modernaus meno tradicija, sovietmečiu, R. Rachlevičiūtės žodžiais tariant, apskritai buvo neprestižinė. Galbūt tai yra viena pagrindinių priežaščių, kodėl ir šiadien taip mažai žinome apie šį lietuvių grafiką.