Kultūra paveldo objektuose

Dvarai buvo kultūros židiniai, telkiantys šviesuomenę. Ir šiandien dažnas atgyjantis dvaras buria savo bendruomenę jai siūlydamas kultūrinių renginių, kurių organizatoriai nevengia prisipažinti, kad taip norima atkreipti visuomenės dėmesį į nykstančius paveldo objektus. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentė Lina Blažytė sako, kad kultūriniai renginiai, organizuojami dvaruose, leidžia prabilti apie objekto situaciją – gerąsias arba liūdnąsias jo naujienas.

Lrt.lt pašnekovai akcentuoja, kad dvaras buvo ir bus žmonių susirinkimo vieta. „Manau, ateityje kiekvienas dvaras, kurį sugebėsime išsaugoti, turės savo ar renginių ciklą, ar festivalį, ar kažkokią akciją“, – mintimis dalinasi M. K. Čiurliono fondo valdybos narys Viktoras Paukštelis.

M. K. Čiurlionio fondas neseniai surengė iškilmingą vakarą, skirtą pabrėžti Užutrakio dvaro sodybos atkūrimą: parodyti netikėtą pasikeitimą tarp senųjų, buvusių apleistų nerestauruotų pirmojo aukšto erdvių ir sutvarkytų, atkurtų patalpų rūsyje, antrame aukšte ir palėpėje.

Iniciatyvos pradininkai – privačių dvarų savininkai

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentė L. Blažytė pastebi, kad iniciatyva kultūrinius renginius rengti dvaruose prasidėjo maždaug prieš dešimt metų. Ši idėja kilo privačių dvarų savininkams, taip pat kultūros renginius ruošė muziejai ar kultūrinės įstaigos, įsikūrusios dvaruose.

Jos teigimu, iš pradžių paveldo objektų patalpos buvo nuomojamos pobūviams, priėmimams, vėliau gi pradėta galvoti apie kultūrinius renginius: festivalius, plenerus.

„Jie davė gerą pradžią ir parodė, kad yra ir kitų įvairių erdvių, kuriose galima organizuoti renginius. Ir ne tik kamerinius, o ir didelius. Į dvarus persikėlė didieji kultūros renginiai – festivaliai.

Jei kalbėtume apie privačius dvarus, pionieriai čia būtų Žemaitkiemio dvaras (Kauno raj.), Bikuškio dvaras (Utenos raj.). Jų pavyzdžiu pasekė kiti, turintys galimybių“, – pasakoja L. Blažytė.

A. Daujoto tapybos darbų parodos fragmentas, „Artkomo“ nuotr.

Ji pastebi, kad šiuo metu madinga renginius organizuoti įvairiuose kultūros paveldo objektuose.

Tuo tarpu M. K. Čiurlionio fondo valdybos narys V. Paukštelis sako, kad čia mados esama tik iš dalies. „Viskas priklauso nuo to, kaip renginys suorganizuotas: ar žmonėms tai yra galimybė gražiai apsirengti ir save parodyti bei į kitus pažiūrėti, ar tai yra idėja susirinkti dvare, pamatyti puikius paveikslus, išgirsti puikios muzikos ir dvasingai praleisti laiką.

Manau, turėtų būti pastarasis variantas – to mūsų fondas visada ir siekė organizuodamas renginius kultūros paveldo objektuose“, – pabrėžia pašnekovas.

Jo pasakojimu, M. K. Čiurlionio fondas, veikiantis vienuolika metų, organizuoja renginius visoje Lietuvoje, neretai inicijuoja juos dvaruose bei pilyse.

„2005-aisiais pradėjome įgyvendinti projektą „Išsaugokime Lietuvos pilis, dvarus ir parkus“. Tai buvo konkretus projektas – važiuoti Panemune ir po jos dvarus bei išpildyti M. K. Čiurlionio menų sintezės idėją: kad dvare vyktų renginys, kuriame būtinai būtų dailės paroda, nes M. K. Čiurlionis buvo genialus tapytojas, taip pat skambėtų muzika, nes jis buvo ir kompozitorius, bei būtų skaitoma poezija, nes jo laiškai vertinami kaip epistoliarinio žanro kūriniai.

Tai buvo iniciatyva pritraukti vietinius žmones, valdžią į dvarus – atkreipti dėmesį į dvarus“, – lrt.lt kalba V. Paukštelis.

Ar dvarui reikia visuomenės, ar atvirkščiai?

Atsakyti į šį klausimą lrt.lt pašnekovams nebuvo lengva ir visi vieningai tvirtino, kad ryšys tarp dvaro reikalingumo visuomenei ir pastarosios reikalingumą dvarui yra lygiavertis: dvarui reikia žmonių dėmesio, rūpesčio, o žmonėms reikia kultūrinio paveldo dalies, kuri padeda geriau pažinti praeitį, o kartu leidžia suprasti dabartį.

„Visuomenei dvarų reikia, nes visuomenei reikia kultūros, o kultūros dalis yra paveldas. Be paveldo, kultūros negalėsime eiti į priekį. Žmogus tuo ir yra nuostabus, kad jis gali išsaugoti savo paveldą, kad jis turi savo identitetą, – aiškina V. Paukštelis, M. K. Čiurlionio fondo valdybos narys. – Čia kaip su F. Chopinu: prancūzai sako, kad jis yra prancūzas, nors jis gimė Lenkijoje, bet gyveno ir kūrybiškai atsiskleidė Prancūzijoje.

Tą patį galime pasakyti, pavyzdžiui, apie dailininką M. Chagallą, kuris gimė Baltarusijoje, bet pasaulinę karjerą padarė Prancūzijoje. Prancūzai šį kūrėją identifikuoja kaip prancūzą. Lietuvoje turi būti lygiai tas pats: dvarai yra mūsų kultūros ir istorijos dalis“.

Tuo tarpu Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentė sako, kad dvarams reikia visuomenės – ypač jos pagalbos ir supratimo, o visuomenei svarbi istorija, žinios apie praeitį. „Dvarai padeda suvokti kiekvieną regioną, miestelį: jie yra senesnių laikų palikimas iš žmonių, kūrusių vieną ar kitą miestelį. Jie yra bendruomenės laidas.

Bendruomenė turi žinoti, iš kur atėjo, tik tokiu atveju ji žinos, kur gali nueiti ir kur ji eina. […] Ir kuo labiau dvarai eis į visuomenę, tuo labiau visuomenė eis į juos“, – svarsto L. Blažytė.

Visa straipsnį skaitykite čia:

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/87106