Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį 1 dalis

Čiurlionis, kurį pamilau

Iš pageltusių knygos lapų

Maloniai spindinčių.

Ir Čiurlionytės meile

Knyga spindėjo

Broliui M. K. Čiurlioniui

(Elizabeta)

„Šiame name gyveno ir kūrė lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis”

Taip jau likimas lėmė, kad šiuose nameliuose Čiurlionis praleido savo kūrybingiausių metų didžiąją dalį. Į šiuos namus jis parvažiuodavo atostogauti ir dirbti, studentaudamas ir baigęs studijas. Parvažiuodavo, pasiilgęs savo artimųjų, Nemuno, Raigardo, milžiniško miško ir tos paprastos aplinkumos, kuri jam teikė jėgų ir pasitikėjimo savim. Toli nuo miesto triukšmo, nuo beprasmiškų rūpesčių, kurie surydavo jo laiko didžiulę dalį – čia jis jautėsi laisvas ir galėjo atsiduoti tam, be ko gyvenimas būtų buvęs neįmanomas. Jis kūrė.

Čia jis ilgas valandas praleisdavo prie molberto mažam savo kambarėlyje. Čia sklido jo nuostabios sutemų improvizacijos. Čia pušys jam grojo miško simfoniją, o vėjai telkė debesis, dangus svaidė žaibus. Čia jis rudens žvaigždėtą naktį dairėsi po „Viešpaties namus“, ir kildavo tada didžios mintys apie visatą, kosmosą beribį ir apie žmogaus sielos taurumą. Džiaugsmas ir viltis, svajonė ir ilgesys pynėsi jo širdyje, o iš amžių tolio, ateities begalybės ir kosmoso neaprėpiamos didybės atplasnodavo mintis ir jausmas, ir kėlė jo ranką veiksmui. Mintimi milžinas – širdimi vaikas, jis ir mažame Dzūkijos kampelyje ieškojo didelės gyvenimo tiesos. Su meile kiekviename, kad ir paprasčiausiame, bet su gryna širdimi ir sąžine žmoguje jis įžvelgdavo gėrio kibirkštėlę ir džiaugėsi ją suradęs.

Dažnai atsitikdavo, kad pašnekesio metu čiumpa popieriaus gabalėlį, ant kelių ar kur kitur pasidėjęs, užbrėžia naujam savo paveikslui eskizą, kurį paskui nuėjęs į studiją padidina.

Druskininkų namelyje švytėjo brangakmeniai. Švytėjo įvairiausiomis spalvomis ir skleidė spindulius į paprastų žmonių paprastas širdis, pripildydami jas džiaugsmo ir nerimo… Brangakmenių švytėjimas virsta garsais.

Tai vyko didžiausiame mūsų kambaryje. Į pavakarę tėvas su sūnum pradėjo kalbą apie lietuvius ir „litvomanus”. Kastukas vaikščiojo po kambarį ir labai karštai kalbėjo, o tėvas klausėsi ir retkarčiais atsikirsdavo.

Paskui brolis atsisėdo prie pianino skambino lietuviškas liaudies daineles.

Motina niekada nesiskųsdavo esanti nuvargusi ar negaluojanti. Tačiau vieną vakarą, atsisėdusi šalia Kastuko, ji pasakė: „žinai, man jau kurį laiką sąnarius gelia. Kas tai galėtų būti?” O Kastukas, suraukęs antakius, visu rimtumu atsakė: „tai nuo tinginiavimo, mamyte”, – ir išbučiavo jai visus pirštus.

Kastukas ir jaunesniuosius mokė, kaip ją turime vertinti ir mylėti.

Motina labai mėgo pupelių kavą, todėl Kastukas nuolat pasirūpindavo, kad ji tos kavos nestigtų. Parveždavo arba atsiųsdavo per kitus iš Varšuvos geriausios rūšies kavos.

Žiemos popiečiais Kastukas su mama vienu du gerdavo juodą kavą ir šnekučiuodavo.

Tekstą parengė Elizabeta Palubinskaitė