Eilės Čiurlioniui

aš esu dulkė

Čiurlionio paveiksle

…

aukso dulkė

 

 

klausau Čiurlionio

kur nuneša jūra

ar kur ošia miškas

 

 

šilta gera ir jauku

skęstu tame

balto megztuko

aukso rūke

bėgiojant klavišams

Čiurlionį..

 

 

atsakinga už kiekvieną

centimetrą kompozicijoje

dėlioju žodžius

ar draugauju

su Čiurlioniu?

 

 

žaviuosi

bandau pažinti

nors sakiau –

nemyliu nemyliu aš to Čiurlionio

mama ramina –

myli myli, gerai rašai

ji jaučia

 

 

už atkovotą laisvę

nieko negali būti geriau

ką turime dabar – geriausia

jis mirė ir paliko save

Čiurlionio lobį

 

 

kas ten čiurlena?

tai močiutė

atsisėdus ant kėdutės

klauso  Čiurlionio

 

 

rašytoja snaudžia

skambant klavišams

ant pilvo knygutė

rankoje rašiklis

p. s. visada gali nutikti

įkvėpimas

 

 

nieko negali būti ramiau

kaip pasilikti

skambant klavišams

nesvarbu kur nuneš

 

 

kaip patikiu save klavišams

skambinant Čiurlionį

ADORE

 

 

meldžiau eilėraščio

išmeldžiau dangų

 

 

visa savo veido oda

gulėdama šezlonge

geriu muziką

ji  skverbiasi

per veido poras

per lūpas, jų paviršių

ir užlieja

kaip vandenyno banga

sielos gelmes

 

Elizabeta Palubinskaitė

 

M. K. Čiurlionis „Jūros sonata (ALLEGRO)“ (1908).

Naujausios naujienos