Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Antanas Šeronas – jaunosios tapytojų kartos atstovas. Dailininkas yra tikras koloristas, turintis išskirtinę spalvų pajautą. Nors jo drobes iš pirmo žvilgnio galėtume priskirti tradicinei lietuviškai ekspresionistinei tapybai, menininko paveikslai unikalūs, turintys savitą braižą ir formos, ir turinio požiūriu. Kurdamas nepaprastai margą tamsaus kolorito pasaulį, jis išvengia spalvų purvo. Tai yra tikrai didelis pasiekimas, dažnai tampantis iššūkiu net didiesiems spalvos meistrams.

Šeronas stebi aplinką, ją keičia kompoziciškai bei plastiškai, abstrahuoja ir suteikia jai asmeninį emocinį sluoksnį. Pastozinė dažo masė kviečia atidžiai tyrinėti drobės paviršių, reikalauja pamatyti paveikslus gyvai. Trumpi oro virpesį perteikiantys potėpiai sieja A. Šeroną ir su impresionistiniais tapybos principais. Tačiau A. Šerono impresionizmas labai lietuviškas ir spalvų sunkumu, monumentalumu, ir siužetine linija.

Tapytojo paveiksluose – nykstantis tikras lietuviškas kaimas, lėta atokios gyvenvietės laiko tėkmė, paprastas gyvenimo būdas, ryšys su gamta, vaikystės prisiminimai. Į tapytojo kūrybinę panoramą gana organiškai įsilieja dvylikos kūrinių ciklas „Atsiminimai“. Tai – paveikslų serija, sukurta tarptautinio M.K. Čiurlionio plenero Druskininkuose metu (2016 metų 18–28 dienomis). Drobėse regime M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus fragmentus. Pagal Čiurlionio seserų prisiminimus atkurto interjero tapybiniai atvaizdai nuneša mus į praeitį.

Paveikslų serija prasidėjo nuo gilaus vakaro tamsoje skendinčio staliuko su žvakide kompozicijos. Šis darbas patobulintas, išgrynintas, praturtintas estetine branda penktoje serijos drobėje. Paveikslą „Atsiminimai V“ drąsiai galiu įvardinti kaip patį stipriausią Šerono kūrinį ne tik šioje serijoje, bet apskritai visoje autoriaus kūrybinėje biografijoje. Šis darbas kupinas lengvumo, grakštumo, dinamikos. Jis atrodo kvėpuojantis, šviežias, gaivus. Žaviai griūvančios linijos suteikia interjerui sapno, vizijos, miražo įspūdį. Muzikali linijų ritmika atliepia Čiurlionio talentus.

Pianino motyvas keliauja ir per kitus serijos paveikslus. Vienur jis tampa dominuojančiu akcentu, kitur yra bendros kompozijos lygiaverte dalimi, dar kitur instrumentas drąsiai kadruojamas. Žaidžiama sudėtingais rakursais, manervuojama planais, eksperimentuojama su perspektyva. Vis atsikartoja akiai malonus baltos staltiesės ir prisirpusiai bordinių grindų spalvinių dėmių kontrastas. Trečiasis leitmotyvas – natiurmorto variacijos. Ant glotnių paviršių šoka atspindžiai, gaudoma šviesa, tįsta ilgi kaitrios dienos šešėliai. 

Tapytojas per daug nedeformuoja realybės, todėl paveikslai turi ir informacinę, pažintinę vertę. Bet menininkas jokiu būdu aklai nekopijuoja tikrovės, suteikia žiūrovui galimybę pajusti nuotaiką, jausmą, atmosferą. Baldai, gamtos gūsiai, rakandai tyliai šnabžda savo istorijas. Šioje serijoje Antanas Šeronas per buitį prabyla apie būtį.