Suomių dailininkas Akseli Gallen-Kallela

Akselis Galenas – Kalelas (Akseli Gallen-Kallela) – nacionalinės reikšmės suomių dailininkas, realistas ir simbolistas, savo kūryba ir veikla skatinusį tapatybės, savimonės paieškas Rusijos Imperijai priklausiusioje Suomijoje.

Akselis Galenas – Kalela (1865-1931) gimė Pori miestelyje, būdamas 11 – kos metų buvo išsiųstas mokytis į Helsinkį. Po kelerių metų mirus tėvui, nusprendė pasirinkti dailės kelią, tad ėmė studijuoti Helsinkio dailės akademijoje. 1884 m. atvyko į Paryžių, čia toliau tobulinosi Julieno akademijoje. Šiuo laikotarpiu, veikiamas dėstytojų įtakos, kūrė realistinius darbus, kurių centras – žmogus ir jį supanti aplinka.

Svarbus įvykis, sukrėtęs Galeno – Kalelos kūrybinį gyvenimą buvo povestuvinė kelionė su žmona į Rytų Karelijos sritį Suomijoje. Čia dailininkas pradėjo kolekcionuoti nacionalinio suomių epo – Kalevalos – atvaizdus. Kalevalos siužetas visam gyvenimui tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. 1890 m. sukurta pirmoji epo ,,iliustracija“ – ,,Ainės“ triptikas. Čia vaizduojamas pirmas jaunos merginos Ainės ir senio Vainemeino, kuriam ji buvo pažadėta, susitikimas.

Akseli Gallen-Kallela, triptikas,,Ainė“ (suom. Aino), 1890 m.

Dešiniojoje triptikodalyje Ainė apmąsto savo likimą ir nusprendžia geriau mirti, nei ištekėti. Triptiko centre mergina paskutinę akimirką išsprūsta iš Vainemeino rankų. Nepaisant dramatiško siužeto, paveikslo nuotaika labiau meditatyvi nei grėsminga. Tokią nuotaiką kuria suomiško peizažo elementai: ežeras, beržai, rūkas, nutapyti ramiomis spalvomis.

Vėlesni Galeno – Kalelos darbai, toliau plėtojantys Kalevalos tematiką, nėra stilistiškai tapatūs. Kai kurie iš jų – dekoratyvūs, ryškios spalvų paletės, pavyzdžiui, 1896 m. sukurtas ,,Sampo gynimas“. Visiškai kitoks kūrinys yra beveik po dešimtmečio nutapytas ,,Sampo pagrobimas“ – dinamiškas, pilnas įtampos, tamsaus kolorito kūrinys, akcentuojantis kūniškumą, fizines pastangas. Nereikėtų manyti, jog šis pasikeitimas – asmeninio menininko stiliaus pokytis. 1906 m. sukurtame ,,Vainemeino išvykime“ matome tuos pačius bruožus, kaip ir ,,Ainės“ triptike – švelnų koloritą, gamtos motyvus, emocijų fiksavimą. Tad galima teigti, jog Galenas – Kalela, kurdamas kiekvieną Kalevalą iliustruojantį kūrinį, stipriai įsijaučia į epo siužetą, nuotaiką, bei pagal tai kiekvienam savo paveikslui suteikia individualias savybes.

Viena išskirtinė Kelevalos iliustracija – drobė ,,Leminkaineno motina”. Čia vaizduojama herojaus motina, meldžianti dievo Uko grąžinti gyvybę jos sūnui ir laukianti pasiuntinės bitės su žinia. Dėl nuogo Leminkaineno kūno, jo sudėjimo ir fiziologijos panašumo, baltos drobulės simbolikos, panašios motinos kūno padėties, paveikslas yra vadinamas suomiškąja Pieta.

Akseli Gallen-Kallela ,,Leminkaineno motina“, 1897 m.

Paveikslas ,,Leminkaineno motina“ yra priskiriamas simbolistinei dailininko kūrybos krypčiai. Su simbolizmu Akselis Galenas – Kalela susipažino viešėdamas Berlyne 1894 m., kur surengė bendrą parodą kartu su Edvardu Munchu. Nuo to laiko menininko kūryboje netrūksta alegorijų, perteikiamų per žmogų, jo santykius su kitais žmonėmis. Atsiranda abstraktesnis gamtos traktavimas – šiaurietišką peizažą dažnai keičia kosmosas, dangaus kūnai. Dažnai, kaip teigia Galeno – Kalelos kūrybą tyrinėjęs dailėtyrininkas Jean-David Jumeau-Lafond, paveiksluose vaizduojamam žmogui – menininkui vieninteliam yra matomi šio pasaulio slėpiniai.

Akseli Gallen-Kallela, ,,Ad astra“, 1907 m.

Galenas – Kalela tapo visuotinai pripažintu dailininku savo šalyje, kai 1900 m. pasaulinėje parodoje, vykusioje Paryžiuje, sukūrė freskas Suomijos paviljonui. Jose išryškėjo politinės menininko pažiūros, simboliškas pasipriešinamas Rusijos valdžiai.

Akselį Galeną – Kalelą, kaip menininką ir pilietį, turintį aiškią tautinę savimonę, galima palyginti su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Galenas – Kalela, nors gimė švediškai kalbančioje šeimoje, save visuomet laikė suomiu, kaip Čiurlionis, nors kalbėjo lenkiškai, save laikė tikru lietuviu. 1907 m. Galenas – Kalela vietoj švediškos vardo ir pavardės rašybos pasirinko suomišką ir šį pasirinkimą oficialiai įteisino. 1918 m. kartu su sūnumi, remdami nepriklausomybę, dalyvavo Suomijos pilietiniame kare, sukūrė uniformų dizainą kariuomenei. Taip pat dailininkas sukūrė ir Suomijos vėliavos dizaino variantą, tačiau jis nebuvo priimtas.

Deima Žuklytė