E. Mieželaitis iš "Improvizacijų"

E. Mieželaitis iš “Improvizacijų”

EDUARDAS MIEŽELAITIS
IŠ „IMPROVIZACIJŲ“

M. K. Čiurlionis tapė kosminį „Pasaulio sutvė-
rimą“,
o galvojo jis apie Lietuvą.

Apie vienintelę gintarinę
savo tėvynę.

Gintaro dar nebuvo.

Nebuvo sakingo kraujo, tekančio iš pušies
gyslų į baltą Nidos kopų smėlio vatą
ir virstančio saulės atokaitoje gintaro krešuliais.
Nebuvo pačių pušų,
nešančių ant žalių savo pečių lietuvišką kos-
moso dalį,

Ir nebuvo šio balto kopų smėlio,
lietuviškos žemės gaublio dalies, į kurią pušys
atsiremia —

šaknimis į žemę,
šakomis į dangų —
o gintariniais kamienais groja čiurlionišką
„Mišką“.

Nebuvo į ką atsiremti:
nebuvo žemės,
nebuvo dangaus,
nebuvo ir poeto
atramos taško —
vakarės žvaigždės.
Buvo miglotas poetinio įkvėpimo chaosas —
dulkių debesys, lydėję poetinio žodžio kelionę.
Juose viena dulkė jau, tiesa, buvo gintarinė.
Bet paties poetinio žodžio vis dar nebuvo.

Gimė ir atramos taškas —
poetinis žodis
„Tapk!“

Viena to žodžio raidė buvo gintarinė.

Ir žodis tapo kūnu.

Kūnu, kuriame žėri ir gintaro skiautė.
Ir šito žodžio niekas Jau nebegali atšaukti…