Atrastas neatrastas Čiurlionis

Prieš akis man iškyla Čiurlionis. Paveikslai ir muzika. Paveikslai, kurių nemačiau, ir muzika, kurios negirdėajau. Iškyla jo portetas. Surinktas iš daugybės vietų. Ir, žinau, turiu nuotrauką savo, kurioje aš panaši į Čiurlionį.

Čiurlionio bareljefas prie Čiurlionio menų mokyklos. Prie kurio verkta ir eita pro šalį. Tarsi visko pabaiga. Jaukus rytas ten pat skambinant ypatingam asmeniui dėl užtarimo „gyventi ypatinguose apartamentuose“. Atsakymas buvo: „Nesu aš toks įtakingas asmuo“. Bet jis moka taip sakyti NE tarsi sakytų didžiausią TAIP. Tai aš vis šalia Čiurlionio. Myliu aš jį. Čiurlionį. Myliu. Nežinau už ką. Gera jo erdvėse.

Čiurlionis. „Miške“. Pasileidžiu. Noriu jį prisijaukinti. Kažkokia keistai skambanti muzika. Bet tarsi prilimpanti prie mano kūno. Apgaubianti. Draugės mėgstamiausias Čiurlionio kūrinys. Jame visko. Ir priglundančio švelnumo. Ir baimės, ir nerimo. Svetimas ir nepažintas Čiurlionis. Aišku, jį labiausiai norėjau pažinti nuo pradžių pradžios. Nuostabiosios Liškiavos. Ant Nemuno skardžio. Kur prisigėrę grožio. Gerte prisigėrę grožio. Grožis trapus. Grožis žeidžia. Grožis negailestingas. Grožis sudarko. Ar geriau pasiduoti masei? Daugumai? Iš nepaprasto sielos grožio gimsta subtilūs kūriniai. Visa kūryba. Man Čiurlionis nepaprastai gražus. Liškiava Liškiava… Kur buvojo jo tėtis. O gal ir pats Čiurlionis. Atrastas neatrastas Čiurlionis… Gražūs žmonės (viskuo) turi sumokėti savo kainą. Genijus, taip genijus. Bet kiek tai kančios pareikalauja. Kažkodėl už grožį, už sielos jautrumą visad reikia sumokėti savo kainą. Sako, gražūs žmonės nebūna laimingi. Turi daug kančios. Genijus. O ypač genijus.

Elizabeta Palubinskaitė