Iš Sofijos Čiurlionienės atsiminimų

Iš Sofijos Čiurlionienės atsiminimų:

„Dabar man po tiek metų ypatingai išryškėja, kaip Konstantinas gyveno nuolat gamtos grožyje pasinėręs, kaip kiekviena šakelė buvo jo stebėjimų objektas, gerte gėrė gėlių spalvas, o ką jau sakyti apie debesis… Sykį, atsimenu, sėdėjome ant aukštos kopos netoli Naglio kalno – ypatingai saulės nurausvintas buvo dangus – laivai ir tiek, su išpūstomis burėmis laivai – palšos, nurausvintos burės – “slenka… slenka… išdidžiai“.

– Žiūrėk, tavo paveikslai, – parodžiau aš.

Mačiau, – matau dar šiandie, – kaip pašoko, žvalgėsi visai apsvaigęs ir akimis tą dangaus stebuklą gerte gėrė.“

S. Čiurlionienės atsiminimai, l. 214–217. Publikuota: Apie muziką ir dailę, p. 326–327.

Apie 1908 m. liepą–rugpjūtį