Erikos Petunovienės žvilgsnis į Čiurlionį teptuku
Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Erika Petunovienė (Aytė) – santykinai naujas veidas Lietuvos dailės lauke. Po Lietuvos edukologijos universiteto dailės ir technologijų magistro studijų autorė jautėsi suvaržyta taisyklių ir nusprendė, kad tai nėra jos kelias. Tačiau praėjus septyneriems–aštuoneriems metams, Erika sugrįžo prie teptukų ir atrado, kad tapyba vis tik yra jos pašaukimas, tereikia tapyti taip, kaip diktuoja siela. Jau dvejus metus menininkė intensyviai tapo, klausydamasi savo vidinio balso, intuicijos, jausmų ir minčių.
Eriką tapyti neretai įkvepia muzika. Autorė kelis paveikslus yra sukūrusi gilioje prietemoje, tamsoje spingsint tik kompiuterio ekranui. Tos drobės nutapytos pirštais, skambant klasikinei muzikai, panirus į melodijos garsus ir dažus. Tapytoja du paveikslus yra dedikavusi Čiurlioniui, jo asmenybei, gyvenimui, kūrybai. Dailininkė tvirtina: „Aš visada mėgau Čiurlionio kūrybą. Net būdama maža negalėdavau atitraukti akių nuo jo darbų, mėgau jo muziką.“ Erikos tapyba ryškiaspalvė, fluorescencinė, marga. Čiurlionis priešingai – naudojo subtilų koloritą, ramias formas ir mėgo tapyboje tylą, sterilumą, erdvumą.
Tačiau Erika jaučia su Čiurlioniu tam tikrą tapybinį ryšį. Kūrėjus jungia iškritimas iš lietuviškos tapybos tradicijos, „nelietuviškumas“. Čiurlionis lietuviškame dailės kontekste gali pasirodyti pernelyg tapybiškai santūrus, o Erika atvirkščiai – pernelyg emocinga, spalviškai rėksminga ir ekspresyvi. Erikos tapyba – tikra emocijų bomba, suveikianti vos išdrįsus stabtelėti, priimti, pajausti. Tačiau juodu sieja ir paslaptis, mistika, kosminė-kosmogoninė tematika. Abiejų kūrėjų žvilgsniai vis sminga į dangų, į žvaigždes, Saulę, Mėnulį, į Galaktiką, Visatą, Kosmosą. Čiurlioniui skirtuose paveiksluose autorė perteikė gamtą, stichijas, jų šėlsmą.
Tapydama paveikslus Čiurlioniui autorė klausėsi maestro muzikos. Savo drobėje „PIANO“ Erika atranda „miško, debesų, lyg šiek tiek architektūros, laukų, kelio… sproginėjimo, žydėjimo“. Šioje kompozicijoje ir aš regiu pumpurus, pavasarį, pražydusių grikių pievą. Bet pastarąjį įspūdį užgožia, nugali kitas – vandens vaizdinys. Šis darbas nešnabžda, neskamba tyliai. Pianinas čia dramatiškai griaudėja ir primena Čiurlionio triptiko „Jūros sonata“ trečiąjį paveikslą „Finale“, kuriame ūžia audra. Virš gležnų laivelių pakibusi banga, siautulingas dangus ir grėsmingas putų sluoksnis.
Erika apie savo paveikslą „PIANO“ rašo: „Pianino garsai, muzika… Ji galinga, ji kitokia, ji priverčia skambėti tavo vidų, tavo mintis, skambėti pačiam… Muzika piešia mano rankomis ir kartu sukuriame šį paveikslą. Čiurlionio muzika man kažkodėl mėlynai žalia. Gal todėl, kad dar darželyje girdėjau jo muziką, muzikos mokytoja mane įkvėpė girdėti jo muziką spalvomis, ją suprasti ir pamilti, nors ji visai ne vaikiška… Šis paveikslas turi čiurlioniškų dalių, tai akivaizdu. Sluoksniai, švelnumas, paslaptis, tas jausmas, skambesys…“
Antrasis čiurlioniškas Erikos paveikslas „Čiurlionio pasaka“ taip pat kurtas skambant jo muzikai. Autorė komentuoja, jog šioje drobėje regime žemės, oro ir vandens sluoksnius, padengtus magišku apvalkalu, apibarstytus aukso dulkėmis, nutviekstus aukso spinduliais. Šios pasakos peizažas spalviškai kiek artimesnis čiurlioniškajam koloritui. Šiame paveiksle lyg Čiurlionio „Piramidžių sonatos“ segmente „Allegro“ žemė susikeičia vietomis su dangumi. Čia yra dinamikos, vyksmo, sūkuriavimo ir žaižaravimo, bet viską gaubia tobula ramybė.
Erikos kūryba savita, unikali, spontaniška. Iš pirmo žvilgsnio tarsi neturinti nieko bendro su Čiurlionio simbolizmu. Tačiau ir Erikos abstrakcijose slepiasi ženklai, simboliai, alegorijos, ir jos paveiksluose šėlsta gamtos stichijos, o svarbiu akcentu tampa ritmas, muzikalumas, architektoninė harmonija.