Ar klasikinė muzika mirusi? „Tikrai ne!“, atsakytų nors vienas besidomintis dabartinėmis muzikos aktualijomis. Antro Haidno ar Šopeno, matyt, nebeturėsime, tačiau muzika, sklindanti iš ankstesnių epochų, mus lydės dar ilgai. Kodėl? Nes klasikinė muzika niekad nenustos būti inspiracija jauniems kompozitoriams.

   Keičiantis laikams, keičiasi kultūrinė aplinka, keičiasi ir žmogaus poreikiai. Norisi išgirsti kažką naujo, kitokio, kitaip pateikto. Tokia yra pagrindinė šiuolaikinių kompozitorių užduotis. „Neišduoti savo muzikos idealų ir suprasti, kaip muzika paveikia žmogų, kokie yra pagrindiniai muzikiniai ar psichologiniai faktoriai, skatinantys žmones suklusti, sukoncentruoti dėmesį į tam tikrus dalykus, skambant tam tikrai muzikai“, – taip savo tikslus nupasakojo LMTA kompozicijos studijas pasirinkusi Jūra Elena Šedytė.

  Jos muzikinė kelionė prasidėjo mažame kaimelyje, pačiame Lietuvos pakraštyje – Šaltiniuose, (Šalčininkų raj.). Nuo ankstyvos vaikystės ji skambino pianinu ir niūniuodavo įvairias melodijas. Pati kompozitorė pasakojo, jog paauglystėje jai nuolatos stigo kultūros ir jautė besiveržiant sielą būti kažkur kitur – kitoje vietoje, kitoje aplinkoje. Baigusi muzikos mokyklą Šalčininkuose, Jūra Elena suprato, kad reikia kažką daryti, antraip maloni ir sava meninė aplinka dings. Tokia mintis devintoje klasėje pastūmėjo prie idėjos stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Bet net ir tada mergina nenutuokė, ką veikti toliau, ką veikti baigus mokyklą – trūko kažko įrodančio, kad einama tesingu keliu;  tokios pat abejonės kankina kiekvieną jauną žmogų, kuriam į rankas yra paduodamas mokyklos baigimo brandos atestatas. „Man pasisekė, nes baigus 11 klasių kartu su piligrimais teko pėščiomis keliauti po Šveicariją. Kelionės metu susipažinau su vienuoliu, kuris padarė labai daug įtakos mano ateičiai. Prasitariau, jog nežinau, ką noriu studijuoti. O jis patarė naudotis polėkiniais talentais, plaukiančiais iš giliau“.

  Jaunoji menininkė – būsima trečio kurso studentė, tačiau jos vardas neabejotinai yra girdėtas,  besidomintiems šiuolaikine muzika (pvz. iš tarptautinio festivalio „Druskomanija“).  Jūrai nesvetimi ir BARDAI.LT organizacijos renginiai, kurie, kaip pasakojo pati kompozitorė, sukūrė jai tam tikrą klausytojų ratą. „Žinoma, man svarbiausia yra parodyti save, kaip suvokiu pasaulį, išreikšti savo mintis garsais. Tačiau negaliu būti visiška „Meno menui“ teorijos šalininkė“. Kompozitorė save išreiškia kūrybą dalindama į dvi plotmes – dainuojamąja (dainų rašymą, nuo kurio ir pradėjo savo kūrybinę kelionę) ir akademinę. Su pastarąja Jūra susipažino tik įstojusi mokytis į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Deja, bet teko girdėti nemažai nuomonių, jog menininkai dabar, technologijų pavergtoje visuomenėje, yra laikomi nereikalingais, tuščiai laiką gaištančiais. Tad ir išgyventi iš muzikos kūrimo nėra taip paprasta. „Šalia kompozicijos studijų dar pasirinkau gretutines muzikos pedagogikos studijas. Edukacija per kūrybinę prizmę ir muzikos pritaikymas mokantis yra labai įdomi ir dar neišplėtota sritis“, – pasakojo Jūra.

  „O kaip gimsta tavieji kūriniai? Kaip mintys muzikiniais ženklais įsirėžia ant popieriaus?“,– paklausiau aš.  Jūra papasakojo, kad neretai viskas prasideda piešiniais, neaiškios formos muzikiniais gabalėliais, fragmentais, eskizais, kuriuos tik vėliau mergina apipina muzika. „Dažnai apsvarstau  – kodėl būtent šitas fragmentas, kuo jis nusipelnė būti tuo išskirtiniu, kuriam priklausytų visas kūrinys?“. Jaunąją kompozitorę domina klasikinių muzikinių instrumentų panaudojimas kitaip, negu įprasta (pavyzdžiui, grojimas stryku medine smuiko dalimi, barbenimas nagais į smuiko korpusą, dainavimas į fortepijono korpuso vidų, šnabždėjimas, grojimas fortepijono stygomis lazdelių minkštais galais, braugtukais, nagais, mušimas lazdelių minkštais galais per fortepijono vidinio korpuso metalinius rėmus) išplėstiniai garsų išgavimo būdai, modernios grojimo technikos. Jūra pabrėžė, kad labiausiai ją žavi kolaboravimas su kitais menininkais, savo muzikinių kūrinių panaudojimas, pavyzdžiui, dalininkų parodų atidarymuose, kuomet vaizdai ant drobių siejasi su lankytojui girdimais garsais, arba tuomet, kai muzika papildo teatro scenoje kuriamą veiksmą, o pastarasis papildo muziką.

  Gali kilti klausimas, ar muzikos studijos, terminai, iki kurių reikia atlikti darbus, nežaboja kūrybos? Pasak menininkės, neretai pagrindinis darbas vyksta likus trečdaliui viso duoto laiko, o tuomet baigtam kūriniui, deja, kartais trūksta susigulėjimo. „Labai didelis atradimas yra tas, kad mes labai panašiai mąstome su mano muzikiniu kelrodžiu, dėstytoju Mārtiņš Viļums. Todėl ir jokių barjerų kūrybai nėra, jokių apibrėžtų formų, kuriose reikia tilpti. O viduje vis vien nusistatai tam tikrą greitį, per kurį nori viską atlikti. Plūduriavimas mintyse ir kūrimas mūzos pagalba ne visada skatina tobulėti, reikia pačiam prisiversti“, – pasakojo Jūra Elena.

  Paklausta, kur save mato ateityje, Jūra atsakė, kad nesustos domėtis elektronine muzika ir jos įtraukimu į savo kūrybą. „Matau save kaip veiklią asmenybę. Noriu sieti ateitį su muzika – jos kūrimu bei atlikimu. Bet jei kažkas nepavyktų, nesiruošiu vien muzika apsiriboti“.

  Kaip M. Ivaškevičius dramoje „Madagaskaras“ buvo nuolatos skatinama atsigręžti į jūrą, taip ir aš noriu Jus paskatinti atsigręžti į Jūros kūrybą, kurią galite išgirsti jos soundcloud paskyroje. https://soundcloud.com/juragrupe.

Iveta Lenčiauskaitė