Japonų dailė - Vakarų kryptis

Japonų dailė – Vakarų kryptis

Šį kartą pristatome japonų dailės kryptį yōga – vakarų meno įtakoje susiformavusią dailės šaką, jungiančią savitą japonų pasaulio supratimą, šimtametes tradicijas ir vakarietiškas dailės technikas bei atradimus.

Su vakarietiška daile japonai pirmą kartą susidūrė XIV a., Tolimuosius Rytus pradėjus lankyti krikščionių misionieriams. Kelis šimtmečius ši sąveika jokios lengvai apčiuopiamos įtakos japonų menui nepadarė, tačiau situacija pasikeitė XIX a. viduryje, kai buvo įkurtas vakariečių knygų studijoms skirtas institutas. Instituto dailės skyriui vadovavo Togai Kawakamis, kuris yra laikomas pirmuoju yōga krypties atstovu. Ši kryptis suklestėjo XIX a. pab. – XX a. pr., kai į Japoniją dėstyti buvo kviečiami italų, prancūzų ir kt. Europos tautų dailininkai bei patys japonai vyko studijuoti į Europą. Galbūt dėl sąlyginio artumo tradicinei japonų dailei, iš vakarietiškų modernių dailės krypčių, yōga krypčiai didžiausią įtaką padarė impresionizmas, postimpresionizmas ir neoklasicizmas.

Nuo tradicinės japonų dailės, vadinamos nihonga, yōga kryptis, pirmiausia, skiriasi atlikimo technika. Tradiciškai tapyba buvo kuriama ant specialaus japoniško popieriaus washi arba šilko, naudojant iš natūraliai išgaunamų pigmentų pagamintus, vandeniu skiedžiamus dažus arba tušą. Tuo tarpu vakarų krypties dailininkai pradėjo aliejiniais dažais tapyti ant drobės, naudojo pasteles, akvarelę, litografijos technika kūrė grafiką. Tačiau, kaip teigiama Berto Wintherio – Tamaki veikale¹, yra ir kitų, ne taip akivaizdžiai pastebimų skirtumų tarp tradicinės ir vakarų krypčių. Vienas jų – yōga atstovų kūryboje atsirandančios metaforos, turinčios paslėptą politinę ar visuomeninę prasmę. Be to, skiriasi žmogaus kūno vaizdavimas – jis detalesnis, tapybiškesnis.

Gyokudo Kawai, diptikas ,,Išeinantis pavasaris“, 1916 m.

M. K. Čiurlionio fondas, bendradarbiaudamas su Japonijos ambasada, iškilių asmenybių apdovanojimuose, pristatė trijų japonų dailininkų, atstovaujančių vakarų kryptį, darbų foto reprodukcijas.

Pirmasis dailininkas – Gyokudo Kawai (1873-1957) – peizažų meistras, kūrybinio kelio pradžioje kūręs tradiciniu stiliumi, vėliau studijavęs Kiote bei Tokijuje, kur atrado vakarų dailės kryptį. Gyokudo prisidėjo ir prie šios dailės krypties sklaidos: kartu su bendraminčiais 1898 m. įkūrė Japonų dailės akademiją, nuo 1919 m. dėstė Nacionaliniame Tokijo dailės ir muzikos universitete. Gyokudo, pasitelkdamas švelnų, pastelinį koloritą, kuria nostalgišką kaimo vietovių vaizdą. Paveiksluose ypač svarbų vaidmenį vaidina paros ir metų laikas – jų dėka pabrėžiama gamtos didybė ir harmoniijos paslaptis. Tiek diptike ,,Išeinantis pavasaris“, tiek ir kituose menininko darbuose, gamtos kontekste atsiranda ir žmogus ar jo veiklos pėdsakai, kurie darniai įsijungia į pasaulio visumą.

Dar vienas peizažistas, iškilmingoje šventėje pristatytas M. K. Čiurlionio fondo – Taikan Yokoyana (1868-1958). Šis dailininkas kaip ir Kawai, buvo vienas iš Japonų dailės akademijos steigėjų, prieš tai studijavo Nacionaliniame Tokijo dailės ir muzikos universitete, dėstė Kioto menų universitete. Yokoyana‘o kūryba yra reikšminga visai japonų dailei, kadangi būtent šio menininko darbuose imta atsisakyti griežtos, aiškios linijos, kuri buvo būdinga visai ankstesnei menininei tradicijai, bei pradėtas kurti susiliejantis, švelnių kontūrų vaizdas. Dažniausiai dailininko kūryboje pasitaikanti tema – kalnai, ypač aukščiausias Japonijos kalnas Fuji. Jį matome ir prieštaringai pavadintame, dramatiškame Yokoyana‘o paveiksle ,,Diena Ramiajame vandenyne“.

Taikan Yokoyana ,,Diena Ramiajame vandenyne“, 1952 m.

Yōga dailės kryptis apima ne vien peizažo, tačiau ir portreto žanrą. Žymiausiu portretistu neabejotinai galima laikyti Ryūsei Kishida (1891-1929), kurio vienas iš daugelio dukros portretų 2000 m. buvo parduotas kaip brangiausias Japonijos aukciono kūrinys. ,,Šokančioje mergytėje“ taip pat yra pavaizduota Kishida‘o dukra Reiko, kuri buvo tuberkulioze sergančio tėvo įkvėpimo šaltinis. Šis, kaip ir kiti dailininko sukurti portretai, yra realistinio stiliaus. Tai lėmė Kishida‘o susižavėjimas Šiaurės Renesanso meistrais, ypač Alberto Durerio autoportretais. Kishida buvo gerai susipažinęs su visa Vakarų daile, domėjosi fovizmu, kubizmu, postimpresionizmu ir kt. kryptimis. Neįprasta, jog menininkas domėjosi Vakarais nuo pat kūrybinio kelio pradžios, o gyvenimo pabaigoje nusprendės.

Ryūsei Kishida ,,Šokanti mergytė”, 1924 m.

Vakarų krypties japonų dailė, išgyvendama pakilimus ir nuopolius, gyvuoja ir iki šiol. Vis dėlto ji iš dalies susiliejo su tradicine nihonga šaka, be to, globalizacijos valdomame pasaulyje menininkų patiriamos įtakos kilmę darosi sunku nustatyti.

Deima Žuklytė